Blogosfera kyla į kovą (taip pat čia, čia, ir t.t.). Puikiai suprantu, jog straipsnių plagiavimas - garbės nedarantis užsiėmimas. Kaip ir visur gyvenime, taip ir čia egzistuoja elementarus padorumas. Tiesa, aš neįžvelgiu itin esminių skirtumų tarp skaitmeninio piratavimo ir tinklaraščio įrašų plagijavimo, tačiau tebūnie. Šis įrašas ne apie tai.

Pirmiausia tai yra panašu į kovą su vėjo malūnais. Nesu toks tikras, kad pasiekus vieną pergalę bus išspręsta pati problema iš pat šaknų. Nepaisant subtilių skirtumų tarp skaitmeninio piratavimo ir tinklaraščių įrašų plagijavimo, čia yra ir daug bendro. Čia taip pat egzistuoja ir ta pati begalinės informacijos problema. Kaip sakoma žodis kaip žvirblis, išleidai - nebepagausi. Bet kokio viešai paskelbto tinklaraščio įrašo sklaida tampa nekontroliuojama. Išrausi vieną grybą - šalia išaugs dar penki. Neduok die jis dar sulauks pasekėjų paramos, apsimetančių kovotojais už laisvą informacijos sklaidą.

Yra toks posakis: duok durniui kelią! Na ir tegu! Negi gaila? Ak sakot Jūs čia dėl garbės? Ne gi tikrai nugalėję vieną durnių pasijusime garbingesniais? Aš visada maniau, kad orus žmogus durnių į dvikovą nekviečia - juk kur kas įdomiau ir maloniau nugalėti savęs vertą varžovą. Ar tikrai jis vertas tų pastangų ir emocijų, kurias sudėjome aukštosios artilerijos statyboms durniui nušauti. Juk dabar jis žvaigždė. Aš ne tik kad sužinojau kas jis toks, bet net galiu mintinai pasakyti jo vardą ir pavardę bei gal netgi atpažinčiau sutikęs gatvėje. Ar ne per daug jam garbės? Daugelio Jūsų tinklaraščių autorių aš tikrai nesugebėčiau įvardinti.

Vienintelis Jūsų koziris yra tas, jog Lietuva - maža šalis ir galbūt dėl to čia nesusiformuos kritinė masė nevykėlių, nevaldomai branduolinei reakcijai, todėl nuolatinė kova gali duoti vaisių. Bet juk tikriausiai yra įdomesnių užsiėmimų, ne? :)