Prieš gerą mėnesį su šiuo paveikslėliu pabandžiau laimėti Nokia N8. „Netikėtai“ nepavyko. Panašu, kad garantuotas būdas laimėti milijoną nelygu garantuotam būdui laimėti Nokia N8 :) O bet tačiau, kad paveikslėlis visgi nenusimestų, įkeliu jį į šį tinklaraštį.

Google Buzz bookmarklet

Nežinia kodėl, tačiau oficialiai Google taip ir nesukūrė žymelės (angl. bookmarklet) Google Buzz servisui, todėl daugelis internautų šiam tikslui pradėjo naudoti Google Reader žymelę „Note in Reader“. Ji puikiai veikia, tačiau tik tuomet, kai Google Reader paskyra yra prijungta prie Google Buzz paskyros, be to žymelė neturi kai kurių tik Google Buzz servisui būdingui savybių (pavyzdžiui privatumo valdymo). Kadangi Google programuotojai „nėra labai talentingi“, nusprendžiau jiems padėti ir taip padariau žymelę „Post to Google Buzz“.

Google Reader įskiepis „Send to Buzz“

Google Reader leidžia dalintis skaitiniais per Facebook, Twitter, Delicious bei kitas populiarias tarnybas. Kaip bebūtų keista, tačiau Buzz šiame sąraše nėra. Jau minėjau aukščiau, kad Buzz leidžia prijungti savo Google Reader paskyrą prie Google Buzz paskyros, taip sinchronizuojant patikusius skaitinius tarp tarnybų. Tačiau nevisada tai yra geriausias būdas dalintis. Pirmiausia todėl, kad tiek Google Buzz, tiek Google Reader yra atskiros tarnybos, todėl jas sieja ir atskiri draugai. Tokiu būdu aš negaliu selektyviai nurodyti, kuriais Reader skaitiniais bus pasidalinta su Google Buzz draugais, o kuriais su Google Reader. Be to, turint omenyje, jog Buzz turi kur kas laisvesnę privatumo kontrolę, leidžiančią dalintis skirtingais įrašais su skirtingomis draugų grupėmis, ši savybė šiuo atveju liktų neišnaudota. Ką gi, pasidarykime įskiepį patys:

1. Einame į Settings -> Reader settings -> Send To
2. Spaudžiame Create a custom link ir atitinkai užpildome laukus:
         Name: Buzz
         URL: http://www.google.com/buzz/post?url=${url}
         Icon URL: http://www.gstatic.com/buzz/api/images/buzz-link.png

Štai ir viskas!

Nežinantiems tik trumpai pristatysiu, jog Dropbox - interneto tarnyba, suteikianti galimybę sinchronizuoti bet kokius failus tarp skirtingų įrenginių bei dalintis jais su draugais. Apie viską plačiau papasakos Dropbox turas.

Pagal nutylėjimą, naujiems vartotojams Dropbox suteikia 2 gigabaitus nemakomaos vietos failų saugykloje. Tai - šis tas, tačiau apetitas kyla bevalgant.

Taigi tie 5 stebuklingi būdai nemokamiems megabaitams atsiriekti:

• Jei dar neturite susikūrę Dropbox paskyros, verta Dropbox senbuvių paprašyti, kad šie atsiųstų Jums pakvietimą. Tokiu būdu uždirbsite pirmuosius 250 megabaitų papildomos vietos. Jei neturite kas Jus pakviestų, tuomet kviečiu Jus aš: štai kvietimas.
• Dar 640 bonus megabaitų uždirbsite prijungdami savo Dropbbox sąskaitą prie Facebook ir Twitter paskyrų, bei atlikdami keletą kitų smulkių susijusių veiksmų: www.dropbox.com/free.
• Taip pat papildomais 250 megabaitų būsite apdovanoti ir už tai jei išpildysite bent 5 Dropbox pradžamokslio reikalavimus.
• Pakvieskite savo draugus prisijungti į Dropbox naudotojų ratą, įšsiųsdami jiems pakvietimą. Už kiekvieną naujai užsiregistravusį draugą, Jums bus atseikėta dar po 250 nemokamų megabaitų. Tokiu būdu leidžiama uždirbti iki 8 papildomų gigabaitų.
• Jei esate studentas, būtinai užregistruokite savo mokyklos / universiteto elektronio pašto adresą šiame puslapyje. Taip Jūsų uždirbti megabaitai už draugų pakvietimus bus dvigubinami! Ir taip iki 16 gigabaitų vietoje aštuonių!

Ką gi, maksimaliai išpildžius visus žingsnius, Jūsų Dropbox paskyra turėtų siekti kiek daugiau nei 19 gigabaitų.

Be kita ko Dropbox rengia įvairius žaidimus nemokamiems megabaitams laimėti, todėl naudinga sekti jų tinklaraštį bei twitter srautą.

Atrodo viskas. Tačiau jei žinote tai ko aš nepaminėjau, galite pasidalinti komentaruose! :)

Blogosfera kyla į kovą (taip pat čia, čia, ir t.t.). Puikiai suprantu, jog straipsnių plagiavimas - garbės nedarantis užsiėmimas. Kaip ir visur gyvenime, taip ir čia egzistuoja elementarus padorumas. Tiesa, aš neįžvelgiu itin esminių skirtumų tarp skaitmeninio piratavimo ir tinklaraščio įrašų plagijavimo, tačiau tebūnie. Šis įrašas ne apie tai.

Pirmiausia tai yra panašu į kovą su vėjo malūnais. Nesu toks tikras, kad pasiekus vieną pergalę bus išspręsta pati problema iš pat šaknų. Nepaisant subtilių skirtumų tarp skaitmeninio piratavimo ir tinklaraščių įrašų plagijavimo, čia yra ir daug bendro. Čia taip pat egzistuoja ir ta pati begalinės informacijos problema. Kaip sakoma žodis kaip žvirblis, išleidai - nebepagausi. Bet kokio viešai paskelbto tinklaraščio įrašo sklaida tampa nekontroliuojama. Išrausi vieną grybą - šalia išaugs dar penki. Neduok die jis dar sulauks pasekėjų paramos, apsimetančių kovotojais už laisvą informacijos sklaidą.

Yra toks posakis: duok durniui kelią! Na ir tegu! Negi gaila? Ak sakot Jūs čia dėl garbės? Ne gi tikrai nugalėję vieną durnių pasijusime garbingesniais? Aš visada maniau, kad orus žmogus durnių į dvikovą nekviečia - juk kur kas įdomiau ir maloniau nugalėti savęs vertą varžovą. Ar tikrai jis vertas tų pastangų ir emocijų, kurias sudėjome aukštosios artilerijos statyboms durniui nušauti. Juk dabar jis žvaigždė. Aš ne tik kad sužinojau kas jis toks, bet net galiu mintinai pasakyti jo vardą ir pavardę bei gal netgi atpažinčiau sutikęs gatvėje. Ar ne per daug jam garbės? Daugelio Jūsų tinklaraščių autorių aš tikrai nesugebėčiau įvardinti.

Vienintelis Jūsų koziris yra tas, jog Lietuva - maža šalis ir galbūt dėl to čia nesusiformuos kritinė masė nevykėlių, nevaldomai branduolinei reakcijai, todėl nuolatinė kova gali duoti vaisių. Bet juk tikriausiai yra įdomesnių užsiėmimų, ne? :)

Artojo straipsnyje išsakytas vertybinis požiūris daugiau ar mažiau labai panašus į manąjį ir ko gero į daugelio branžiau mąstančių žmonių. Bet didžioji bėda ta, kad piratavimo problema ne itin glaudžiai susijusi su žmogaus vertybiniu suvokimu.

Pradėkime nuo pseudofilosofinio pavyzdžio (galbūt ir ne paties geriausio):

Vokietija – antrojo pasaulinio karo sukėlėja. Kas kaltas? Hitleris ar tuometinės Vokietijos kariuomenė? Jei ne Hitlerio diktatūra, ko gero karas apskirai būtų išbrauktas iš istorijos vadovėlių. Valio! Kaltas Hitleris. Tačiau, jei armija būtų savavališkai atsisakiusi paklusti diktatoriaus įsakymams, karo taip pat būtų išvengta. Aha! Tai gal kalta Vokietijos kariuomenė? Tai kas gi iš tiesų kaltas?

Kitas nemažesnis klausimas - kaip apsiginti? Viena vertus galima apsiginkluoti sunkiąja artilerija prieš Vokietijos armiją, nes galbūt ji kalta. Kitas būdas – susidoroti su pačiu diktatoriumi, juk jis kaltas.

Link kur aš suku? Kaltė praktiškai visose gyvenimo situacijose gali būti priskiriama reliatyviai, pagal pasirinktą požiūrį. Praktikoje kaltinti masę visiškai neapsimoka. Masė elgiasi būtent taip kaip veikia sukurtoji sistema, todėl praktikoje efektyviausia kaltinti pačią silpniausią sistemos grandį, nes tik ją sutvarkius pasikeis ir masės elgesys.

Šia gaida grįžtame prie skaitmeninio piratavimo temos:

Tiek Lietuvoje, Kinijoje, Amerikoje, Vokietijoje ir bet kur kitur skaitmeninis piratavimas – masinis ir sunkiai kontroliuojamas reiškinys. Net jei iš pažiūros tai atrodo teisinga, iš tikrųjų, visiškai beviltiškas reikalas kaltinti masę, nes, pasikartosiu, minia elgiasi taip, kaip veikia pati sistema. Sistema komplikuota bei sunku įvardinti silpniausiąją jos grandį, tačiau jei padarytume prielaidą (tik prielaidą! kaip pavyzdį), kad ji, tai - autoriai (nes jų gerokai mažiau nei piratų), išeitų, kad pastarieji ir kalti dėl klestinčio piratavimo. Tai galėtų būti ir dėl neteisingos kainodaros, netinkamai pasirinktų platinimo būdų ar bet ko kito. Kitaip tariant, prieitume išvadą: jie patys susikūrė situaciją, tokią kokia ji dabar yra.

Taigi tikrasis tikslas - surasti kaltininką, kurį apsimokėtų „bausti“!

Požiūris yra reliatyvus, o žiūrint iš to paties kampo kaip ir straipsnio autorius aš visiškai sutinku su juo, kad piratai yra patys kalti, kad piratauja. Bet kas iš to? Ką man su jais visais daryti?